Autorius: Nepasiduodantis blūdui

Tylėjimas yra sutikimo ženklas. Kiekvieno padoraus žmogaus šventa pareiga – priešintis blūdui. Kažkada “Paraštėje” K.Miliauskas tarė, sakydamas: Tiesa yra viena, o nuomonių – daug, tad svarbu atskirti, kur yra tiesa, o kur nuomonė (nepažodžiui). O kas yra “tiesa” ir kas yra “blūdas”? Kur tas padaras, skraidantis aukštybėse ir gebantis atskirti “blogą” nuo “gero”? Jei tas “geras” netinka ne tik man, bet ir daugeliui kitų, reiškia – tai jau blūdas. Gal žmogus, keliasdešimt metų dirbęs su vaikais, vistik suvokia savo darbo subtilybes? Aš savęs nebekursiu – nebėra laiko, be to, nematau reikalo nuolat save “kūrinėti” pagal kažkieno nurodymus. Jei TEN kažkas pamato JAM naują dalyką ir mano, kad tai bus nauja ir man – klysta: jis paprasčiausiai atitrūkęs nuo gyvenimo, pasimetęs ir erdvėje, ir laike. Aš save formuosiu tiek, kiek matysiu esant būtina tai daryti.